Gruodžio 2 dieną Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė skliautais nuvilnijo partizanų dainos, primindamos, kokia brangi buvo Lietuva tiems, kurie dėl jos su ginklu ėjo į miškus.
Nėra Lietuvoje kaimo, kur nebūtų kryžiaus, pastatyto kovotojams už šalies laisvę – partizanams. Tačiau ne vien kryžiai mena apie pagarbą, prisiminimus tiems, kurie palikę artimuosius, mylimąsias, išėjo į miškus, kur drėgme persisunkusiuose bunkeriuose gyveno su viltimi apginti Lietuvos laisvę. Tik tie, kuriems teko dalia susidurti su jais, gali suprasti partizanų lūkesčius, svajones.
Tuo metu, kai partizanams nereikėdavo eiti į nelygią kovą, dainomis jie išreikšdavo savo ilgesį, meilę, žodžius dainoms kūrė ne tik išsilavinę žmonės, bet ir mažaraščiai. O partizanų dainos, kurių pirmuoju klausytoju buvo miškai, medžiai, gojai, galima drąsiai sakyti, buvo apšlakstytos krauju. Gal dėl to jos yra mums brangiausias turtas, kurį perduodame iš kartos į kartą.
Pagal KRASTOVITRINA.COM parengė Zita Podlipajevienė
