“BORUŽIUKAI” – REVUONOS UPELIO GLOBĖJAI !

Revuonos upeli, atsiprašau Tavęs,

Revuonos upeli, prašau man atleisti,

Revuonos upeli, aš myliu Tave,

Revuonos upeli, aš saugosiu Tave!

Vis kas kart “Boružiukai” lankydamiesi Revuonos parke pastebėjo, koks jis nešvarus, o jo pakraščiu tekantis Revuonos upelis, baigia pavirsti pelke nuo šiukšlių ir pūvančių senų lapų gausos. Todėl bendrai pasitarę ir ilgai negalvoję, su didžiausiu noru pasiryžome dalyvauti respublikiniame ekologiniame projekte „Laimingas vanduo – Lietuvos gyvastis“. Įgyvendindami šį projektą norėjome parodyti, kad ir mažos rankos gali nuveikti daug didelių darbų, kad mažą mūsų krašto upeliuką padaryti laimingu.

Projekto pradžioje turėjome surinkti aktualią informaciją apie vietovę, kurioje randasi mūsų globojamas upelis, jo vardo kilmę, istoriją. Čia mums padėjo mūsų Krašto muziejaus muziejininkė. Ji suteikė daug įdomios informacijos, netgi parodė keletą senovinių tos vietovės nuotraukų. Įdomią Revuonos upelio istoriją mums papasakojo Jokūbo mamytė Ingrida – Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus darbuotoja.

 

Atlikome įvairius tyrimus, stebėjimus, eksperimentus su vandeniu iš įvairių telkinių: čiaupo, šulinio, šaltinio, gyvojo mineralinio, tvenkinio, Baltijos jūros, tame tarpe ir iš mūsų globojamo Revuonos upelio. Vaikai suprato, kokį vandenį galima gerti, sužinojo, kad vanduo būna ir sūrus.

Lankėmės „Prienų vandenų“ vandenvietėje, kur sužinojome apie vandens gręžinius, talpyklas, kaip vanduo išvalomas, kur išleidžiamas nešvarus vanduo. Vandenvietės vadovas ne tik įdomiai papasakojo, bet ir parodė, kaip nustatyti, kuris vanduo yra tinkamas gerti. Jo visi paragavome ir įsitikinome, kad prieniečiai geria švarų vandenį.

Taip pat aplankėme vieną iš daugelio Prienų mieste tekančių šaltinių, kuris įteka į mūsų globojamą Revuonos upelį.

 

Kartu su šeimomis „Boružiukai“ dalyvavo respublikinėje akcijoje „DAROM“ ir visi draugiškai bei linksmai nusiteikę švarino Revuonos upelį bei jo pakrantes. Vaikai noriai dirbo ir džiaugėsi išgražėjusiu upeliu, praplatėjusia jo vaga. Ne vienas „Boružiukas“ su tėveliais važiuodamas į darželį, prasukdavo pažiūrėti ar mūsų upelis laimingas.

Vieną saulėtą gegužės rytą ir vėl aplankėme savo globotinį – Revuonos upelį. Mus pasitiko skaidrus upelio vandenėlis, sužaliavę krantai ir pora besiturškiančių antyčių. Atėjome ne tuščiomis. Upeliui ant krantelio padovanojome meno darbelį iš pražydusių pienių ir baltų akmenėlių, pašokome išmoktą liaudies ratelį- -žaidimą „Upeliukas plaukia, plaukia“.

– Dabar upelis labai laimingas, nes toks švarus ir turi daug draugų „Boružiukų“! – džiaugsmingai pranešė Aleksas.

“Boružiukų” grupės vyresnioji auklėtoja Jūratė Černauskienė